Kodas F

Category: Ai neuroniniai tinklai teksto slop

  • Tikslas kūrimas, atsipalaidavimo galimybė 4:54 ryto kai naktis nuėjo neaišku kur

    čia visiems seno skaitytojams ir visiškas gliūkas iš googlo bankroto chodo

    Kažkiek gero teksto jūros bet jei aiškus pavadinimas tai ir gerai

    https://www.wheresyoured.at/ai-is-too-expensive/

    Vakar

    Užkalbinau susižvalgęs su parko kiemsargiu, sakė maisto bankas tik imitavo darbą nieko neatvežė, nenuostabu, dirbau ir viduje, kaip gi nevoksi kaip ir taip jau viskas pavogta. Jam daviau kas jam aktualu, sakė nesenai mirė mama, namai su šuliniu tik. Einant žiūriu kažkokia bembė neaiškiai tamposi prie stulpo nepaspaudusi šviesaforo knopkės, paspaudžiu užkalbinu ir tik tada pamatau ar draugę ar prof fotografę ją ten ruošiant pardavinėjimui internate, apsišypsom nueinam.

    Parduotuvė pienas kefyras ir …

    Namo. tada į skuduryną, naujos prekės, visiška nesuvaldomama minia (vėliau nepranešė kad vienai mėgėjai prieš atidarant duris širdies smūgis buvo ir išvežė) dvi naujos striukevičios didelės gerai kad buvo, nepigu bet ir dar nelabai brangu. Tokio demisezono jos, jei ne namiškių nilinimas tai nebūčiau net pirkęs, man gerai ir turimos, bet rastos laisvesnės. Geras grobis, pardė pizdIKIte gaunasi be zbojų apsipirkt, namo, kažkiek užkanduoklis gerų salotų ir vakarui su visa šutve gera baltos žuvies file balta sriuba. Tokią panašią kažkada kaune per gimt ad ienį daraiau, skani gera. Diena eina gerai, tada što gde kakda, vienas klausimas lengvas yra, kiti irgi neblogi, spėju medis atsakymas apšvietimo stulpas, mes sakom žibintas bet tai netikslu, rusai turi žodį fanar kuris irgi daugiaprasmis.

    Rink ir apgaudinėk, arba nemeluok ir kentėk. Arba žinok ką kur statyti. Ir ką Demokratinė Lietuvos Mamyčių ir Tęvelių Klubo comunizzmas jau čia. Negali gi kalbėt atvirai, gali bandyt bet geriau niekam nereikia, debilų parama LRT tokia keista, ten viskas praktiškai px ir jie to įveda dar daugiau – šutvė žurnaliųgų ir vietinės reikšmės pensininkų, jaunimas ten tik iš gerų spaliukų landsbergo (nemaišyti su landsbergiu jaunai mažesniuoju atimtu iš brazausko ir įvaikintu pačio kupriuko muzikanto, bet kito) kuris lietuvoje pagal gerą Limonovo tradiciją sukergtas su nacizmu, bet realiai kaip gi tauta be nacizmo. dabar prezikas žino kad antrą kartą korta neina ir jį mažai kabina tai ramiai savo povandeninio šachmatų pato pozicijoje stovi. Kas realiai yra ir gerai, nes jis yra tik pinigus gaunantis žmotas kuris nenori įrengti durnyno buvusio durnyno vietoje (jei kam įdomu bent taip rašė knygos ir straipsniai) bet bent savaitgalį parkelin leidžia. Vat tokia ir pažanga ir vat tiek pažengėm nuo anarcho demokr social komu nato be atomkės (kas gal ir gerai, bet už elektrą moka ne visi) rėžimu kuris ne tik kad neturi pavadinimo, o nešios nijasnu baimės internate ir šiknos bučiavimo amžiumi pramintas po 40 metų. Aš vat to jau nesulauksiu ir jei sulaukčiau būtau daržovė beveik ir dimensiniu karšena. Mirt nebijau, mčtkns išmokė ir be satanistų – niekas nėra tavo parkė ir sprendimo neklausyt kartais geriau (ką USA ten priperdžia straipsniuose apie rusų atominio povandeninio vadaką vyr šturvalo meistrą kuris neleido raketų kai gavo savo mylimo berodsmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmmm (čia taip atrodo kaip aš lūžinėju prie PC.

    Logo tiek, senai žinau kad mūsų butas senai ir nuobodžiai keliasi pirmas.

    Įdomu šiandien kaip pranašavo? Du galimi krapnojimai.

    Lietus, ten lg irgi anas plėšė, pasirašė only rain kas irgi super.

    Paskaitinėjau apie antipsivhotikus, tai mane ne gydo ar ką o paprastai lėtai žudo, ne tik gyvas bet ir going strong, o internate visi svaihsta apie narko legalizavimą ir alko. Ta gera muitinės naujiena buvo pagavom rusą su brangių vynų kontrabanda ir patys išgėrėm tuoj pat su chebra įskaitant kaltinimuosius.

    Pasienio teritorija, susidūrimas dviejų pasaulių, bet svarbu išlikti žmogum piešinuku.

    Vakarui nauja manipuliacija ir kelias link jos

  • Sumaitinti bingo Ai savo pačio blogui iš kurio bingas maitinasi

    Sumaitinti bingo Ai savo pačio blogui iš kurio bingas maitinasi

    Tai yra tekstas kuris sukurtas iš blogo bing neuroninio tinklo, tai yra vienas iš pavyzdžių kaip dirba neuroniniai tinklai (sudegindami gabaliuką amazonės)

    Toliau sekantis tekstas kabutėse yra regurgigavimas blogo jo skaityti iš esmės nereikia jei ksaitėte senesnius įrašus jei ne tai prašom kabutencijose

    Apsakymas: „Kodas F“

    Rytas prasidėjo dar prieš aušrą, kai miestas dar nebuvo apsisprendęs, ar verta pabusti. Žgs atsikėlė 04:30, bet iš namų išlindo tik apie aštuntą – lyg kūnas būtų laukęs, kol siela prisivys. Rajonas tuo metu buvo tylus, beveik sterilus: jokio šuns, jokio žmogaus, tik šiukšlių konteineriai, kurie, rodos, visada būdavo budrūs.

    Jis pridavė tarą, nusipirko vandens, vitaminų ir pigų lietpaltį, kurį užsakė iš Temu – ne sau, kažkam kitam, nes taip visada išeidavo: sau nieko nereikėdavo, bet kitiems – visko.

    Kompiuteris namie ūžė kaip senas fabrikas. Soulseekas skaičiavo hashus, Edge naršyklė kibo, ventiliatoriai staugė, o Žgs stebėjo, kaip jo kambario temperatūra kyla nuo saulės ir procesoriaus. Kartais atrodydavo, kad kompas kvėpuoja kartu su juo – sunkiai, bet ritmingai.

    Mieste jis sutiko ndrs – tą, kuris visada nešiojosi istorijas kišenėse. Atnešė dvi refurbished Logitech peles, lyg kokius trofėjus iš kito pasaulio. „Bus jau devynios namie“, – nusijuokė Žygis, nors juokas buvo labiau iš nuovargio nei iš džiaugsmo.

    Vėliau jis užsuko į durnyną – ne kaip pacientas, o kaip senas pažįstamas. Ten viskas buvo taip pat: personalas, kuris pusiau padeda, pusiau griežia dantį; koridoriai, kurie kvepia dezinfekcija ir neišsakytomis istorijomis; žmonės, kurie gyvena tarp dviejų pasaulių ir niekada neapsisprendžia, kuris jų tikresnis.

    Vaistai buvo jo kasdienybės kompasas. Olanzapinas, Depakinas, Trihexyphenidyl, Xanax, Zuclopenthixol – visa farmacinė šeima, kuri laikė jį ant žemės, bet kartais ir pati pakeldavo į debesis. Kiekvienas turėjo savo charakterį: vienas storino, kitas ramino, trečias atimdavo atmintį, ketvirtas grąžindavo tonusą, penktas išjungdavo pasaulį kaip šviesą.

    Kartais, kai būdavo ramu, jis prisimindavo, kaip kažkada jautėsi dievu – ne metaforiškai, o tiesiogine prasme. Religinės haliucinacijos, telepatijos nuojautos, sinchroniškumai, kurie atrodė kaip ženklai. Bet dabar tai buvo tik prisiminimai, kuriuos jis laikė kaip senas nuotraukas stalčiuje.

    Vakare jis sėdėjo prie lango ir žiūrėjo, kaip pro šalį pralekia motociklininkai – triukšmingi, greiti, lyg iš kito filmo. Miestas pulsavo, o jis pulsavo kartu.

    Kartais jis sveikindavosi su praeiviais – šiaip, be priežasties. Ir pastebėjo, kad žmonės dažniau nusišypso, nei supyksta. Gal todėl, kad visi slapta laukia, kol kas nors pirmas pasakys „labas“.

    Naktį jis rašė logą – žodžiai bėgo greičiau nei mintys, sakiniai šokinėjo kaip žvirbliai ant šaligatvio. Bet tame chaose buvo tvarka, kurią suprato tik jis pats. Ir gal dar keli, kurie kada nors jautė tą patį.

    Prieš užmiegant jis prisiminė vieną mintį, kurią kažkur buvo perskaitęs ar išgirdęs:

    „Kad apsivilktum naujus marškinius, reikia nusimesti senuosius.“

    Jis nežinojo, ar jau pasiruošęs nusimesti. Bet žinojo, kad rytoj vėl bus rytas, vėl bus miestas, vėl bus žmonės, kurie laukia kavos, pokalbio ar tiesiog buvimo šalia.

    Ir tame buvo kažkokia keista ramybė.