Tai yra tekstas kuris sukurtas iš blogo bing neuroninio tinklo, tai yra vienas iš pavyzdžių kaip dirba neuroniniai tinklai (sudegindami gabaliuką amazonės)

Toliau sekantis tekstas kabutėse yra regurgigavimas blogo jo skaityti iš esmės nereikia jei ksaitėte senesnius įrašus jei ne tai prašom kabutencijose

Apsakymas: „Kodas F“

Rytas prasidėjo dar prieš aušrą, kai miestas dar nebuvo apsisprendęs, ar verta pabusti. Žgs atsikėlė 04:30, bet iš namų išlindo tik apie aštuntą – lyg kūnas būtų laukęs, kol siela prisivys. Rajonas tuo metu buvo tylus, beveik sterilus: jokio šuns, jokio žmogaus, tik šiukšlių konteineriai, kurie, rodos, visada būdavo budrūs.

Jis pridavė tarą, nusipirko vandens, vitaminų ir pigų lietpaltį, kurį užsakė iš Temu – ne sau, kažkam kitam, nes taip visada išeidavo: sau nieko nereikėdavo, bet kitiems – visko.

Kompiuteris namie ūžė kaip senas fabrikas. Soulseekas skaičiavo hashus, Edge naršyklė kibo, ventiliatoriai staugė, o Žgs stebėjo, kaip jo kambario temperatūra kyla nuo saulės ir procesoriaus. Kartais atrodydavo, kad kompas kvėpuoja kartu su juo – sunkiai, bet ritmingai.

Mieste jis sutiko ndrs – tą, kuris visada nešiojosi istorijas kišenėse. Atnešė dvi refurbished Logitech peles, lyg kokius trofėjus iš kito pasaulio. „Bus jau devynios namie“, – nusijuokė Žygis, nors juokas buvo labiau iš nuovargio nei iš džiaugsmo.

Vėliau jis užsuko į durnyną – ne kaip pacientas, o kaip senas pažįstamas. Ten viskas buvo taip pat: personalas, kuris pusiau padeda, pusiau griežia dantį; koridoriai, kurie kvepia dezinfekcija ir neišsakytomis istorijomis; žmonės, kurie gyvena tarp dviejų pasaulių ir niekada neapsisprendžia, kuris jų tikresnis.

Vaistai buvo jo kasdienybės kompasas. Olanzapinas, Depakinas, Trihexyphenidyl, Xanax, Zuclopenthixol – visa farmacinė šeima, kuri laikė jį ant žemės, bet kartais ir pati pakeldavo į debesis. Kiekvienas turėjo savo charakterį: vienas storino, kitas ramino, trečias atimdavo atmintį, ketvirtas grąžindavo tonusą, penktas išjungdavo pasaulį kaip šviesą.

Kartais, kai būdavo ramu, jis prisimindavo, kaip kažkada jautėsi dievu – ne metaforiškai, o tiesiogine prasme. Religinės haliucinacijos, telepatijos nuojautos, sinchroniškumai, kurie atrodė kaip ženklai. Bet dabar tai buvo tik prisiminimai, kuriuos jis laikė kaip senas nuotraukas stalčiuje.

Vakare jis sėdėjo prie lango ir žiūrėjo, kaip pro šalį pralekia motociklininkai – triukšmingi, greiti, lyg iš kito filmo. Miestas pulsavo, o jis pulsavo kartu.

Kartais jis sveikindavosi su praeiviais – šiaip, be priežasties. Ir pastebėjo, kad žmonės dažniau nusišypso, nei supyksta. Gal todėl, kad visi slapta laukia, kol kas nors pirmas pasakys „labas“.

Naktį jis rašė logą – žodžiai bėgo greičiau nei mintys, sakiniai šokinėjo kaip žvirbliai ant šaligatvio. Bet tame chaose buvo tvarka, kurią suprato tik jis pats. Ir gal dar keli, kurie kada nors jautė tą patį.

Prieš užmiegant jis prisiminė vieną mintį, kurią kažkur buvo perskaitęs ar išgirdęs:

„Kad apsivilktum naujus marškinius, reikia nusimesti senuosius.“

Jis nežinojo, ar jau pasiruošęs nusimesti. Bet žinojo, kad rytoj vėl bus rytas, vėl bus miestas, vėl bus žmonės, kurie laukia kavos, pokalbio ar tiesiog buvimo šalia.

Ir tame buvo kažkokia keista ramybė.